Sena, bet labai graži istorija

Šią istorija radau vienam forume, tai nera paslaptinga istorija apie nso ar moksla, tai tik grazi ir jausminga istorija, kas jos neskaite patariu paskaityt
man net asara nuriedejo
________________________________________________________________________

Buvo isleistuviu vakaras. Saleje triuksmas, visi linksminosi, soko poros. As stovejau ir galvojau: "O vis del to, sunku palikti mokykla..." Staiga pamaciau mergina... Ji stovejo nugara i mane, bet as maciau kaip virpa jos peciai... Man pasirode, kad ji verkia ir as neapsirikau... Palieciau jos peti. Ji atsisuko ir as pamaciau jos giliai melynas akis, pasruvusias asaromis... Ja pazinau. Tai buvo mergina is kitos klases,taip pat abiturente. Taciau nieko apie ja nezinojau, isskyrus tai, kad ji draugauja su vaikinu, vardu Viktoras... As stovejau ir nezinojau kaip nuraminti ja... Norejau suzinoti jos verkimo priezasti, bet klausti buvo nepatogu...Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais bateliais. Turbut mano tylejimas jai igriso. Ji paziurejo i mane ir nusisuko. Bet toki skausma pamaciau jos akyse,kad nesusivaldziau ir dar karta palietes jos peti paklausiau:"Ko tu verki? Juk siandien tokia svente! Tave kas nors nuskriaude?" Ir tada ji puole prie manes ir giliai pravirko... As pagalvojau, kad taip verkia tik labai daug iskentejes zmogus... "Gal galiu tau kuo nors padeti?" -paklausiau.Is jos akiu vis dar tekejo asaros... Paskui ji pakele galva: "Gerai, as tau viska papasakosiu, tik ar tu noresi manes klausytis? Juk dviem zodziais visko neisaiskinsi..."As palinksejau galva ir mes atsisedome..." Mano vardas Erika. "-istare ji." Kai man buvo 15 metu, mes atvaziavome i sita miesta. Ir as cia visiskai neturejau draugu, vaiksciojau viena istisomis dienomis. Karta ash sedejau ant suoliuko ir skaiciau knyga. Kazkas sutrenke i peti. As pakeliau akis. Salia stovejo berniukas, rankoje jis laike saudyne. Man jis pasirode piktas ir negeras, todel nekreipiau demesio ir skaiciau toliau... "O tu grazi... ir akys tavo grazios!"-istare jis. "O kas daugiau?" -paklausiau as. "Na gerai, dabar susipazinkim!" -suktelejo jis. Jis tiese man ranka, as atistojau ir nuejau. "Na nepyk! Atleisk, negalvojau, kad tu taip greit isizeisi!" -jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau. Sekancia diena as isvaziavau pas senele ir grizau namo tik pries Rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdziu saukia "Erika".Pagalvojau, kad pasigirdo,nes pazistamu cia neturejau.Kazkas stvere mane uz rankos .Atsisukau.Tai buvo jis...Vaikinas, pries kelis menesius soves i mane is saudynes,noredamas susipazinti..."Sveika,as taves visur ieskojau..."-tare."Kodel? "-paklausiau as."Pazinciai,argi pamirsai?Mano vardas Viktoras..."As norejau pasakyti, kad pykstu, bet istiesiau jam ranka... Taip ir prasidejo musu draugyste.Kartu eidavome i mokykla, kartu gryzdavome namo.Jis buvo geras, paprastas draugas.Taip mes draugavome tris metus.Pernai baigem 10-ta klase.Susitarem eiti i 11-ta ir veliau i instituta,jeigu ne... Na bendrai viskas is eiles...Artinosi Naujieji...As pradejau jausti jam daugiau nei draugiskuma.Net emiau pavydeti,bet be reikalo...Jis buvo istikimas musu draugystei..."Zinai ka, sutikim Naujus Metus dviese, pas mane"-pasiule jis."Erika, as noriu pasakyti tau kai ka svarbaus ir padarysiu tai lygiai 12-ta valanda..." Naujuosius sutikome dviese su Viktoru.Mano manymu neteisus tie,kurie sako, kad kompanijoj smagiau.Mes buvome dviese, bet man buvo labai gera,laikas ejo greitai.Laikrodzio rodykles artejo prie dvylikos...Jis apkabino mane ir tare"Tau tik 17-ka, man 18-ka, bet as Erika, as MYLIU TAVE labai labai..."O as stovejau ir nezinojau ka sakyti..."Kas atsitiko, mazute?"-paklause jis."Nieko, Viktorai, nieko, tu dabar lauki, kad as pasakyciau ta pati, tachiau as pasakysiu tiesa.Tu man patinki,Viktorai,o kas ta MEILE as nezinau...Ar tu nors karta girdejai apie tikraja MEILE?"-paklausiau ash."Man tevas pasakojo .Anksciau, ten kur mes gyvenome, buvo didelis ezheras, o ten buvo isikurusios dvi gulbes..." "Tu man norejai pasakyti apie MEILE, o pasakoji apie gulbes!"-pertraukiau ji ir nusijuokiau."Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi... Tas gulbes saugojo, priziurejo geri zmones.Viena diena kazkas pasove gulbina ir jis mire.Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje kur zuvo gulbinas.Paskui pakilo i dangu, padare mirties kilpa ir suglaudusi sparnus krito ant zemes.Skaudziai suklyko zmones mate ta vaizda, negalejo sulaikyti asaru... Kaip manai ar tai buvo tikroji MEILE?"-paklause Viktoras."Atleisk Viktorai, as supratau, bet i si klausima atsakysiu veliau..." "Tu nezusi?"-paklausiau ir prisiglaudziau prie jo sirdies.Ta vakara as buvau pati laimingiausia.Po Naujuju musu draugyste dar labiau sutvirtejo.Tik deja ji truko neilgai... Mes su Viktoru buvom vieno draugo vardadienyje ir grizome velai.Prie duru stovint jis staiga paklause: Erika,galima as tave pabuciuosiu?"Jis apkabino mane ir karstai pabuciavo... Sekancia diena jo nebuvo mokykloje.As pradejau nerimauti.Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakes neateitu i mokykla.Nekantriai laukiau kol pasibaigs pamokos ir grizdama namo galesiu uzeiti pas Viktora.Duris atidare mama.Pamaciusi mane ji pasuko akis i sali."Kas nors Viktorui?!"-susukau as."Nieko, Erika, nieko, gal viskas praeis. Jis ligonineje..." "KA?!!"-suklykiau as. "Vakar ji rado gatveje.Pas ji penkios durtines zaizdos..."-susnabzdejo mama."Uz ka ji taip?!Ne!Ne!Ne!Tai netiesa!"-saukiau as. Nepastebejau kaip atsiradau namuose.Kritau i lova ir gulejau beveik be samones.Isgirdau duru skambuti ir mamos balsa:"Uzeikite, ji namie."Ashatsistojau ir pamaciau Viktoro mama.Pabalusi kaip drobe ji laike duru rankena."Kas nors su Viktoru?Jam blogai?Taip?!!"-issigandusi paklausiau."Taip, jam blogai...Labai...Jis nori tave pamatyti..."-istare ji. Neprisimenu kaip ipuoliau i palata."Erika,mieloji mano Erika..."-susnabzdejo jis.As negalejau sulaikyti asaru."Neverk, mazute...Stai matai kaip viskas isejo...Man liko gyventi suskaiciuotos valandos,o gal ir minutes ir jas as noriu buti su tavimi..." "Ka tu kalbi?!Nusiramink!Tu gyvensi!!!As myliu tave!"-kartojau as."As negaliu be taves! Kaip man be taves?!!"Jis klausesi ir tyliai buciavo mano delnus:"Erika, mieloji mano Erika...As taip noriu, kad mes butume kartu!"Jam ant kaktos issiverze prakaito lasai."Erika,stai paimk..."-sukaupes jegas jis ishtiese man lapeli popieriaus."Tai paskutinis mano laiskas tau...Man neuzteks laiko pasakyti tau viska..."Mano kunu perbego siurpas ir ishpuole saltas prakaitas..."Viktorai!!!"-saukia u as!"Tu gyvensi,gyvensi!!!" "Pritruks oro..."-smarkai kvepuodamas tare jis."Brangioji mano Erika, pabuciuok mane paskutini karta!"As pasilenkiau ir pabuciavau.Asaros temde akis.Jis neteko samones.Iejo gydytoja, paeme mane uz rankos ir pradejo vesti tolyn nuo Viktoro."Isgelbekit ji, isgelbekit!"-saukiau as.Staiga atsisukau ir pamaciau kaip Viktoras mirsta...Mirsta su sypsena veide..."Viktorai!!!"-suklykiau as, bet jis jau negirdejo mano balso.Amzinai uzmerke savo tamsias akis, kurias as taip mylejau, ir kuriu netekau... Viktora laidojo po triju dienu,nuo jo mirties.Ta laika as vaiksciojau lyg pakvaisusi.Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir nupirkau puokste vestuviniu geliu.Tai buvo paskutine mano dovana Viktorui.Priejau prie jo namo.Viduje buvo labai daug zmoniu.Siaip taip prasiverzhiau prie karsto.Jis gulejo ir atrode, kad miega, tuoj atsimerks ir pasakys:"Labas,Erika!"Staiga pamaciau jo mama.Ji stovejo ir ziurejo i ji klaikiu zhilgsniu.Ziurejo bijodama nuleisti akis, lyg noredama amzinai isiminti veido bruozus.Ji ziurejo ir i mane.Jos plaukai per sias dienas pasidabino baltai.Staiga uzgrojo siurpu laidotuviu marsa.Visi isejo paskui karsta i lauka.Atidare karsta, paskutinis kartas ir as niekada nebepamatysiu Viktoro.Atnese prie duobes, eme leisti i ja karsta.Mano zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu.Ji ziurejo i mane lyg isprotejusi.Staiga prie jos priejo kazkoks vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas.Kaip jis pasikeite per tris dienas!As puoliau prie duobes, i kuria ileido karsta su Viktoru...Liko tik mazas kauburelis, ant kurio buvo padetos mano geles...Visi pamazu issiskirste.Negalejau patiketi,kad daugiau niekada nebepamatysiu jo.As issitraukiau laiska, kuri buvo daves Viktoras ir pradejau skaityti: "Mieloji, brangioji Erika!Tu zinai kaip ash myliu tave!Tu mano gyvenimas.Tu mano zvaigzde.Man sunku numirti, nes as myliu tave ir zinau,kad tu myli mane...Kaip as noreciau visa gyvenima buti su tavimi,bet deja...Ir buk gera, del musu draugystes, pasistenk nepamirshti manes...Lik sveika, mieloji mano Erika...Ir nepamirshk legendos apie gulbes..." Viktoras "Dabar ash suzinojau kas yra tikroji MEILE.Ir stai isleistuviu vakaras, o jo nera"-tyliai istare ji. Staiga ji pakele i mane akis. Jos melynos akys skendejo skausme ir asarose,ji pagriebe laiska ir isbego laukan...As puoliau vytis,kai isbegau ji jau buvo uz kampo.Ir staiga...as isgirdau caizu stabdziu cypima.Kai pribegau prie kampo, pamaciau siurpu vaizda.Erika gulejo po masinos ratais.Su savo balta suknute ji atrode tarsi gulbe.Rankoje ji laike Viktoro laishka.Staiga atsimerke ir susnabzdejo:"Stai as ir vel busiu su tavimi Viktorai!"Subego zmones.Atvaziavo greitoji.Gydytojas pasake:"Staigi mirtis!" As dar karta pazvelgiau i Erika.Ji gulejo pasruvusi kraujyje su sypsena...Rankoje suspaudusi ji vis dar laike Viktoro laiska.As dar karta perskaiciau eilute kuri labiausiai matesi: ...IR NIEKADA NEPAMIRSK LEGENDOS APIE GULBES... Stai kur tikras jausmas..